riuksas

riùksas sm. (2) Vv, Grk šnek. 1. DŽ smūgis, kumštelėjimas (ppr. į kuprą ar į pašonę): Gausi riùksą į kuprą, tai žinosi! Ilg. Porą riùksų sudaviau, tai dabar bijo manęs Šil. Mano vaikai gero vardo negirdėjo, o kiek tų riuksų į kuprą suėdė… Žem. Aš tau duosiu vieną riùksą Kl. Gavau riùksą į pašonę Rs. O ką, gerą riùksą gavai į kuprą?! Skrd. 2. kartas, sykis: Jis šautuvu iš pirmo riùkso pataikė Vlkv. Vieną riùksą važiavom visi Alk. Vieną riùksą važiavo pro čia pats ponas Nj. Na, tik, vyrai, visi riuksù! Alk. 3. gurkšnis, maukas: Bus geras riùksas iš to stiklelio, t. y. malkas J.